Filmo režisierė Saulė Stoškutė apie filmą “Abscisė”
Saulės Stoškutės filmas “Abscisė” išrinktas geriausiu YOUNGBLOOD kino mokyklos 24 / 25 metų filmu. Pagrindinė filmo aktorė,YOUNGBLOOD kino vaidybos studentė, Ieva Rupeikaitė, 2025 metais apdovanota Sidabrine gerve, už vaidmenį Saulės Bliuvaitės filme “Akiplėša”.
Žiūrėti filmą - “Abscisė”
Filmas Abscisė susidėjo iš daugybės gyvenimo trupinėlių ir aplinkos detalių, kurias surinkau ir sudėjau į vieną didelę idėją. Tik tada, kai scenarijus buvo parašytas iki galo, pajutau, kad visos ilgai brandintos emocijos privalo rasti savo vietą ekrane ir būtų perteiktos kitiems.
Vienas įkvėpimų buvo kinas. Ruošdamasi filmavimams nuolat galvojau apie įvairius filmus, kurie, nors ir labai skirtingi, netikėtai susidėjo į bendrą viziją. Labiausiai mane paveikė Pirmoji reformuota bažnyčia (First Reformed). Nors šio filmo tema labai skiriasi nuo manųjų, man įstrigo, kaip jame perteikiama vienatvė ir savotiškas pasimetimas savo realybėje, ir vienatvė savyje. Šis filmas parodė, kaip kamera gali perteikti tylą ir žmogaus nesupratimą savęs. Jis padrąsino pasitikėti lėtesniu tempu ir leisti tylai kalbėti už personažą.
Svarbiausia mano kūrybos varomoji jėga buvo emocija. Abscisė man labai artimas darbas, o pagrindinė veikėja Eglė – personažas, kuriame sudėjau daug man svarbių jausmų. Mane įkvėpė jauno žmogaus pasimetimas – būsena, kai jis vienu metu ir žino save, ir kartu neleidžia sau to pripažinti. Eglė leidžiasi, kad aplinka ją formuotų, ir taip įstringa tarp kelių realybių. Ji pati nesuvokia, kad jos būsena yra tylus pagalbos šauksmas, tačiau žiūrovas gali tai atpažinti. Mane ikvepė tyla, kuri gali būti interpretuojama daugybe būdų, tačiau joje visada randame dalelę savęs.
Mūsų kartos santykiai su tėvais filme buvo dar vienas svarbus inspiracijos šaltinis. Mama yra tarsi Eglės palaikytoja – ji nori padėti, bet tarp jų vis tiek atsiranda keistas, nenatūralus atstumas. Tai nėra atvira kova, veikiau tylus nesutapimas, kai abu žmonės trokšta ryšio, bet negali jo iki galo pasiekti. Mane įkvėpė būtent tas paradoksalus ryšys – artumas, kuriame vis tiek lieka tarpas, gimdantis vidinę įtampą.
Muzika kūrybos procese buvo nuolatinė palydovė, ji padeda mano vaizduotei veikti greičiau ir kartais net suteikia idėjų, paprasčiausiai savo skambesiu. Ji veikė kaip antroji vaizduotės pusė. Rašydama scenarijų dažnai klausydavausi garso takelių, kurie padėdavo giliau panirti į istoriją. Viena stipriausių inspiracijų tapo tuo metu neseniai matyto Luco Guadagnino filmo Pure Love garso takelis – jis labai netikėtai sutapo su mano pasakojimu ir padėjo išgryninti Eglės pasaulio atmosferą rašant scenarijų.
Didelę įtaką turėjo ir mano pačios patirtis. Nuo mažens grojau smuiku, todėl man artima visa muzikos mokyklų aplinka: užkulisiai, priešsceniniai jauduliai, abejonės savimi. Tas momentas prieš lipant į sceną – kai dreba rankos ir galvoje sukasi pilną klausimų . Būtent ši patirtis mane įkvėpė kurti Eglės pasaulį.
Visi šie inspiracijos šaltiniai – kinas, emocijos, santykiai ir asmeniniai išgyvenimai – susiliejo į vieną istoriją, iš kurios ir gimė Abscisė.
Visai netikėtas, tačiau stipriai mane palietęs atsitiktinumas buvo tai, kad rašydama scenarijų supratau – vienai iš vietų man reikės muzikos mokyklos. Po ilgų paieškų atsirado galimybė filmuoti M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ir tą akimirką iškart pajutau – tai bus ta erdvė, kurioje gimusi istorija atsiskleis visu jautrumu.
Ši vieta man pažįstama dar nuo vaikystės: būdama šešerių čia dalyvavau viename įsimintiniausių konkursų. Jis ypatingas jausmais ir emocijomis, kurios iki šiol išliko ryškios. Būtent jos rašant scenarijų padėjo man atkurti, ką galėtų išgyventi Eglė tam tikrose situacijose.
