Operatorius Narvydas Naujalis “Pietinia kronikos”

Mano kelionė su “Pietinia kronikos” prasidėjo 2020 rudenį. Filmo režisierius Ignas Miškinis pakvietė į ekskursiją Šiauliuose kartu su knygos autorium Rimantu Kmita. Susitikom “Pietinio” bulvare.

Akimirkom fiksuot pasiėmiau savo juostinį fotoaparatą. Vaikščiojom po Šiaulius, Rimantas pasakojo apie vietas, kurios aprašomos knygoje, parodė daugiabutį, kuriame užaugo, regbio stadioną, kuriame pradėjo žaisti regbį. Mes su su Ignu kalbėjom apie filmą, apie 90 uosius Lietuvoj, kas mums yra tas laikmetis ir kaip reikėtų filme sukurt Rimanto Pietinio pasaulį. Visa ekskursija pavyko neblogai, matau savo archyve, kad keleta rakursų, atrastų pasivaikščiojimo metu, atsidūrė filme.

Po ekskursijos suprantu, kad labai svarbu išnaudoti realias lokacijas. Norėjosi daugiau dokumentalių rakursų su nesumeluotais “Pietinia” rajono daugiabučiais, kiemais. Smagu, kad, ne vieną tokią vietą pavyko atrasti.

Tą patį raktą, pagal kurį atsirinkinėjom lokacijas, taikėm ir filmo vizualiniai kalbai. Su filmo režisieriumi daug kalbėjom apie filmo estetiką - ji neturi išsišokt, filmas tarsi sumontuotas iš archyvinės medžiagos, rastos šiukšliadėžėje, po gerų 20 metų. Mes atsisakėm įmantrių kameros judesių, specifinių spalvinių sprendimų - visko, kas nebuvo būdinga 90 aisiais.

Filmo spalvas aš įsivaizdavau, kaip kioską, su išblukusių spalvų prekėmis, išdėliotomis prie vitrininio lango.

Ignas jau nuo pat pradžių žinojo, kad reiks filmuoti su 16mm kamera, o pasiruošimo eigoje, kaip geriausiai 90 uosius reprezentuojantis formatas atsirado ir VHS kamera.

VHS mes pavadinom Rock and ROLL’o kamera, atrodė, kad ji daro didžiausią poveikį, paspaudi rec ir esi 90 uosiuose.

VHS kameros profesionalūs kino rental housai neturi. Teko pačiam surasti dar veikiančias kameras. Vieną filmo kamerą paskolino kolega. Kita VHS kamera, kuri ir tapo pagrindinė 90 ųjų “Pietinio” nostalgijos mašina, atsirado RIR rekvizito sandėlyje. Įdomu, kad ant kameros radau LMTA lipdukus, kažkada ši kamera buvo Lietuvos kino studentų įrankis, filmo režisierius Ignas prisimena, kai dar studijuodamas naudojo mano iš naujo atrastą VHS kamerą.

“Pietinia kronikos” buvo pirmas mano pilno metro filmas filmuojamas ant kino juostos. Filmuoti su juosta yra magija, reta ir brangi galimybė mūsų laikais. Tuo pačiu, tai didelė atsakomybė. Tu vienas sprendi, kaip nustatyti kamerą, kad gauti teisingą ekspoziciją, teisingai eksponuoti juostą. Ar pavyko sužinai greičiausiai per dvi savaites nuo filmuoto kadro. Juostos ryškinimo ir skaitmenizvimo procesai užtrunka labai ilgai. Visa tai kelia didelį stresą aikštelėje. Kad mažiau keliai drebėtų, buvau pasiruošęs telefone vizualią iliustraciją, kokią ekspoziciją pasirinkęs, kokį rezultatą gausiu.

Režisierė Lina Lužytė apie dokumentinį filmą “Igruški”. (2012)

2009 metais, baigusi vaizdo režisūros studijas tuometinėje LMTA (dabar KIMO), keliavau po Ukrainą. Atėjus laikui grįžti namo, sėdau į traukinį Odesa - Minskas - Vilnius ir netrukus užmigau.

Prabudusi už traukinio lango pamačiau į mane spoksančius krokodilą ir žirafą. Perkaito galva? Lyg ir ne, o tie du gyviai vis tiek į mane spokso.

Išlipusi į peroną, pamačiau būrį žmonių, pardavinėjančius didžiulius pliušinius žaislus. Žaislai spalvoti, ryškūs ir linksmi, o juos pardavinėjantys žmonės pasirodė suvargę, saulės skaudžiai nudegintais veidais ir liūdni.

Per garsiakalbį paliepė visiems grįžti į traukinį. Grįžau, bet nebeužmigau - vis galvojau apie tą nežmonišką kontrastą tarp smagaus žaislo ir suvargsio žmogaus.

Tą vasarą buvau įstojusi į vaizo režisūros magistrą ir nusprendžiau kurti dokumentinį filmą apie ‘tai’. Rašau ‘tai’, nes tada dar neturėjau nieko konkretaus - tik didžiulę nepaaiškinamą trauką sužinoti daugiau.

Išsiaiškinusi, kad žaislų miestas vadinasi Žlobin ir yra Baltarusijos pietuose, kartu su operatoriumi Audriumi ir vertėju Dima, išvažiavome automobiliu daryti research’o.

Atvažiavę, deja, neradome nei vieno žaislo ar prekeivio. Bendraudama per vertėją šiaip ne taip išsiaiškinau, kad žaislus pardavinėti neseniai buvo uždrausta, ir kad žmonės, kuriems žaislai buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, toliau tuo verčiasi, tik daro tai nelegaliai ir slapta bei stipriai rizikuodami.

Bandžiau gatvėje eiti prie nepažįstamų žmonių ir klausinėti ar ir jie verčiasi žaislais, ar parodytų savo dirbtuves, bet su manimi niekas nebendravo, nes bijojo, o kai kurie net įtarinėjo, kad aš dirbu Baltarusijos milicijai ir juos įduosiu.

Visos raudonos lemputės užsidegė. Operatorius ir vertėjas sakė, kad filmo nebus ir reikia važiuoti namo. Bet aš nepasidaviau - mano trauka sužinoti pasirodė stipresnė, ir po dviejų metų, visgi, filmas IGRUSHKI (vert.: ŽAISLAI) išvydo dienos šviesą ir net laimėjo keletą festivalių.

IGRUSHKI - tai stebimosios dokumentikos filmas t.y. nei vienas kadras nebuvo mano surežisuotas, nors kartais tuo patikėti ir sunku.

Norint filmuoti stebint, reikia duoti sau ir savo personažams laiko. Mes Žlobine su operatoriumi praleidome apie tris mėnesius ir filmavome diena iš dienos.

Sunkiausia dalis buvo rasti personažus, kurie sutiktų filmuotis. Jauna ir su mažai patirties, visgi, supratau, kad negaliu žmonių versti filmuotis, kad turiu tiesiog būti su jais, būti jų matoma, būti nuolatos šalia, net kartu rizikuoti padedant jiems prekiauti, ir taip pamažu užsitarnauti jų pasitikėjimą.

Ilgainiui pardavėjai pradėjo mums pasakoti apie žaislų pardavimo situacijos komplikuotumą, apie save, kviesti į namus pietų ar vakarienės, kartais kviesdavo ir degtinės, vieną heroję net vežėme 200km iki teismo, nes ji buvo sulaikyta nelegaliai pardavinėjanti žaislus, kitos herojės darže sodinome pomidorų daigus ir bulves, nes jai skadėjo nugarą ir pati to padaryti negalėjo.

Visgi, kad ir kaip susidraugavome su kai kuriais žaislininkai, reikėjo dar ir filmuoti, bet tam trukdė Žlobino milicija. Kai tik bandydavome ką filmuoti, jie tuoj pat prisitatydavo reikalaudami pamatyti mūsų pasus (šimtąjį kartą), nufilmuotą medžiagą, reikalaudavo ją ištrinti arba mus areštuos. Kartą trumpam išties buvo areštavę, bet, slapta sukeitus prifilmuotą kasetę su tuščia, išsisukome.

Negana milicijos, atsirado dalis žaislų prekeivių, ypač tų, kurie turėjo nemažus siuvimo cechus ir vertėsi legaliai, kurie pradėjo miestelėnus nuteikinėti prieš mus sakydami, kad neva mes savo filmą brangiai parduosim ir taip pasipelnysim iš jų nedėkingos situacijos; ragino jiems nesileisti filmuojamiems.

Taip Žlobinas skilo į dvi dalis - tie, kurie siekė neleisti mums filmuoti, ir kiti, kurie leidosi filmuojami. Tie, kurie leidosi sakė, kad Baltarusija iš jų atėmė darbus fabrikuose ir gamyklose, po to net uždraudė pardavinėti žaislus ir taip jie nebeturi nieko t.y. nieko, ką galėtų prarasti, todėl filmavosi tikėdami, kad bent jau bus papasakota jų nedėkinga istorija.

Ir taip IGRUSHKI herojais tapo ne žaislų magnatai, o pavieniai, vargstantys ir kartais išgerti mėgstantys žmonės. Vėliau mane daug kas kaltino, kad Baltarusiją pavaizdavau, kaip vargetų ir veltėdžių kraštą. Bet kaltės nejačiu, nes ne aš rinkausi personažus, o jie mane t.y. filmavau tuos, kurie sutiko, ir taip IGRUSHKI tapo jų balsu.

Filmavimo dienos buvo ilgos ir dažnai sekinančios. Ir tai nebuvo tik filmo kūrimo procesas, bet nuolatinis psichologinis išbandymas stengiantis neįkliūti patiems, neįklampinti personažų į pavojingas situacijas, atlaikyti milicijos reketą ir dar ‘gauti scenų’. O dar ir tas svarbus bei kankinantis klausimas - apie ką išties bus filmas?

Tada, jauna ir su mažai patirties, negalėjau tiksliai sau suformuluoti apie ką filmuoju filmą. Aš tik ėjau paskui tuos, kurie leidosi ir gaudžiau akimirkas, pokalbių nuotrupas bei naktinius pasisėdėjimus.

Grįžus į Lietuvą ir pradėjus montuoti medžiagą, pastebėjau, kad tai, ką fiksavau Žlobine, buvo situacijos tarp realybės ir fantasmagorijos, tarp normalybės ir visiško grotesko, žmonės įstumti į neįmanomas aplinkybes ir vis tiek laikantys galvą virš vandens. (Tai vėliau tapo visos mano kūrybos temomis).

Taip pat, montaže pagaliau supratau, kad IGRUSHKI bus apie supuvusią, sovietinėje sistemoje tebegyvenančią Baltarusiją, kurioje eilinis žmogus nevertas nė skatiko.

Visada sakau, kad filmuojant IGRUSHKI, darant klaidą po klaidos, išties išmokau kurti dokumentinį kiną. Susikūriau net savotiškas taisykles: būtina nuoširdžiai mylėti ir rūpintis savo personažais, ne tik imti iš jų (kadrus ir scenas), bet ir duoti: būti, padėti, paaiškinti, ko filmu siekiu, kartais net parodyti, ką esu nufilmavusi, sutikti kažko filme nenaudoti. Paprasčiau tariant - išmokau humaniškumo ir iki šiol tikiu, kad tai vienintelis būdas etiškai filmuoti realiai egzistuojančius žmones.

Visgi, didžiausia pamoka tapo suvokimas, jog ne režisierė/-ius renkasi, ką filmuoti, bet istorija renkasi režisierę/-ių.

Jei nori pamatyti filmą, parašyk - youngblood.komanda@gmail.com ir pasidalinsime nuoroda asmeniškai.

Filmo režisierė Saulė Stoškutė apie filmą “Abscisė”

Saulės Stoškutės filmas “Abscisė” išrinktas geriausiu YOUNGBLOOD kino mokyklos 24 / 25 metų filmu. Pagrindinė filmo aktorė,YOUNGBLOOD kino vaidybos studentė, Ieva Rupeikaitė, 2025 metais apdovanota Sidabrine gerve, už vaidmenį Saulės Bliuvaitės filme “Akiplėša”.

Žiūrėti filmą - “Abscisė”

Filmas Abscisė susidėjo iš daugybės  gyvenimo trupinėlių ir aplinkos detalių, kurias surinkau ir sudėjau į vieną didelę idėją. Tik tada, kai scenarijus buvo parašytas iki galo, pajutau, kad visos ilgai brandintos emocijos privalo rasti savo vietą ekrane ir būtų perteiktos kitiems. 

Vienas įkvėpimų buvo kinas. Ruošdamasi filmavimams nuolat galvojau apie įvairius filmus, kurie, nors ir labai skirtingi, netikėtai susidėjo į bendrą viziją. Labiausiai mane paveikė Pirmoji reformuota bažnyčia (First Reformed). Nors šio filmo tema labai skiriasi nuo manųjų, man įstrigo, kaip jame perteikiama vienatvė ir savotiškas pasimetimas savo realybėje, ir vienatvė savyje. Šis filmas parodė, kaip kamera gali perteikti tylą ir žmogaus nesupratimą savęs. Jis padrąsino pasitikėti lėtesniu tempu ir leisti tylai kalbėti už personažą.  

Svarbiausia mano kūrybos varomoji jėga buvo emocija. Abscisė man labai artimas darbas, o pagrindinė veikėja Eglė – personažas, kuriame sudėjau daug man svarbių jausmų. Mane įkvėpė jauno žmogaus pasimetimas – būsena, kai jis vienu metu ir žino save, ir kartu neleidžia sau to pripažinti. Eglė leidžiasi, kad aplinka ją formuotų, ir taip įstringa tarp kelių realybių. Ji pati nesuvokia, kad jos būsena yra tylus pagalbos šauksmas, tačiau žiūrovas gali tai atpažinti. Mane ikvepė tyla, kuri gali būti interpretuojama daugybe būdų, tačiau joje visada randame dalelę savęs. 

Mūsų kartos santykiai su tėvais  filme buvo dar vienas svarbus inspiracijos šaltinis. Mama yra tarsi Eglės palaikytoja – ji nori padėti, bet tarp jų vis tiek atsiranda keistas, nenatūralus atstumas. Tai nėra atvira kova, veikiau tylus nesutapimas, kai abu žmonės trokšta ryšio, bet negali jo iki galo pasiekti. Mane įkvėpė būtent tas paradoksalus ryšys – artumas, kuriame vis tiek lieka tarpas, gimdantis vidinę įtampą. 

Muzika kūrybos procese buvo nuolatinė palydovė, ji padeda mano vaizduotei veikti greičiau ir kartais net suteikia idėjų, paprasčiausiai savo skambesiu. Ji veikė kaip antroji vaizduotės pusė. Rašydama scenarijų dažnai klausydavausi garso takelių, kurie padėdavo giliau panirti į istoriją. Viena stipriausių inspiracijų tapo tuo metu neseniai matyto Luco Guadagnino filmo Pure Love  garso takelis – jis labai netikėtai sutapo su mano pasakojimu ir padėjo išgryninti Eglės pasaulio atmosferą rašant scenarijų. 

Didelę įtaką turėjo ir mano pačios patirtis. Nuo mažens grojau smuiku, todėl man artima visa muzikos mokyklų aplinka: užkulisiai, priešsceniniai jauduliai, abejonės savimi. Tas momentas prieš lipant į sceną – kai dreba rankos ir galvoje sukasi pilną klausimų . Būtent ši patirtis mane įkvėpė kurti Eglės pasaulį. 

Visi šie inspiracijos šaltiniai – kinas, emocijos,  santykiai ir asmeniniai išgyvenimai – susiliejo į vieną istoriją, iš kurios ir gimė Abscisė. 

Visai netikėtas, tačiau stipriai mane palietęs atsitiktinumas buvo tai, kad rašydama scenarijų supratau – vienai iš vietų man reikės muzikos mokyklos. Po ilgų paieškų atsirado galimybė filmuoti M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ir tą akimirką iškart pajutau – tai bus ta erdvė, kurioje gimusi istorija atsiskleis visu jautrumu.

Ši vieta man pažįstama dar nuo vaikystės: būdama šešerių čia dalyvavau viename įsimintiniausių konkursų. Jis ypatingas jausmais ir emocijomis, kurios iki šiol išliko ryškios. Būtent jos rašant scenarijų padėjo man atkurti, ką galėtų išgyventi Eglė tam tikrose situacijose.

Marija Kavtaradze apie "Tu man nieko neprimeni" /

2020 rudenį vyksta parengiamieji filmo darbai (patį filmą filmavome 2022 pavasarį). Nufilmuojame filmo teaserį. Pirmą kartą dirbu su juosta, labai patinka. Nutariame, kad visą filmą filmuosime ant 16mm.  Kurtieji jaunuoliai, kurie dalyvauja teaserio filmavimuose, po to filmuojasi ir filme. Mums padeda vertėjas Dovydas. Labai apsidžiaugiu, kai sužinau, kad jo vardas Dovydas. Kaip ir mūsų personažo. Sakau jam, kad būtinai noriu, kad dirbtų ir  filmavimuose, nes tai labai geras ženklas.

Aktorių portretai 2020 rudenį.

Greta dar be kirpčiukų. Grimo dailininkė Jurgita Globytė labai siūlė išbandyti kirpčiukus. Dabar net negaliu įsivaizduoti Elenos personažo be kirpčių. Kęstas sutiko nusitrumpinti plaukus, mums labai patiko. Net keli žmonės aikštelėje sakė, kad dabar panašus į Justiną Timberlake’ą ;D

Testinė filmo scena (2021) :

2021 žiema:

Labai daug prisnigo. Tuomet scenarijuje buvo žiemos scenos ir turėjo stipriai skirtis metų laikai. Nežinojome kiek laiko laikysis sniegas. Su Laurynu (operatoriumi) ir Marija (prodiusere) susiskambinome ir susitarėme neužilgo filmuoti, kol dar daug sniego. Filmavome miške, netoli Marijos namų. Pamenu, viskas man buvo labai gražu. Ilgai buvo gaila iškirpti žiemos scenas.

Pirma montažo versija truko apie tris valandas. Aišku, kad daug ką reikėjo iškirpti. Kai ko buvo labai gaila, kai ko - mažiau. Atsisakyti scenos ir suprasti, kad tai geras sprendimas - vienas maloniausių proceso momentų. Montažo režisiere Silvija labai padėjo, kad per daug negailėčiau kai kurių scenų. 

Pamenu, dar filmuojant galvojau - tikrai daug ką iškirpsime, bet dabar net negaliu įsivaizduoti ką, nes viskas atrodo be galo svarbu.

Kelios iškirptos scenos:

Po Dovydo brolio vestuvių. Elena su Dovydu eina namo, kalba apie vestuves, po to ima šokti.

Elenos draugai pirmą kartą susitinka su Dovydu.

Po to, kai buvęs Elenos draugas lieka nakvoti.

Elena su Dovydu po premjeros lydi choreografę namo. Aktorė iš ispanijos - Isabel Naveira

Elena skaičiuoja Dovydo blakstienas.

Viltė (Dovydo brolio žmona) pirmą kartą susitinka su tėvu. Dovydas verčia pokalbį į gestų kalbą.