Režisierė Lina Lužytė apie dokumentinį filmą “Igruški”. (2012)
2009 metais, baigusi vaizdo režisūros studijas tuometinėje LMTA (dabar KIMO), keliavau po Ukrainą. Atėjus laikui grįžti namo, sėdau į traukinį Odesa - Minskas - Vilnius ir netrukus užmigau.
Prabudusi už traukinio lango pamačiau į mane spoksančius krokodilą ir žirafą. Perkaito galva? Lyg ir ne, o tie du gyviai vis tiek į mane spokso.
Išlipusi į peroną, pamačiau būrį žmonių, pardavinėjančius didžiulius pliušinius žaislus. Žaislai spalvoti, ryškūs ir linksmi, o juos pardavinėjantys žmonės pasirodė suvargę, saulės skaudžiai nudegintais veidais ir liūdni.
Per garsiakalbį paliepė visiems grįžti į traukinį. Grįžau, bet nebeužmigau - vis galvojau apie tą nežmonišką kontrastą tarp smagaus žaislo ir suvargsio žmogaus.
Tą vasarą buvau įstojusi į vaizo režisūros magistrą ir nusprendžiau kurti dokumentinį filmą apie ‘tai’. Rašau ‘tai’, nes tada dar neturėjau nieko konkretaus - tik didžiulę nepaaiškinamą trauką sužinoti daugiau.
Išsiaiškinusi, kad žaislų miestas vadinasi Žlobin ir yra Baltarusijos pietuose, kartu su operatoriumi Audriumi ir vertėju Dima, išvažiavome automobiliu daryti research’o.
Atvažiavę, deja, neradome nei vieno žaislo ar prekeivio. Bendraudama per vertėją šiaip ne taip išsiaiškinau, kad žaislus pardavinėti neseniai buvo uždrausta, ir kad žmonės, kuriems žaislai buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, toliau tuo verčiasi, tik daro tai nelegaliai ir slapta bei stipriai rizikuodami.
Bandžiau gatvėje eiti prie nepažįstamų žmonių ir klausinėti ar ir jie verčiasi žaislais, ar parodytų savo dirbtuves, bet su manimi niekas nebendravo, nes bijojo, o kai kurie net įtarinėjo, kad aš dirbu Baltarusijos milicijai ir juos įduosiu.
Visos raudonos lemputės užsidegė. Operatorius ir vertėjas sakė, kad filmo nebus ir reikia važiuoti namo. Bet aš nepasidaviau - mano trauka sužinoti pasirodė stipresnė, ir po dviejų metų, visgi, filmas IGRUSHKI (vert.: ŽAISLAI) išvydo dienos šviesą ir net laimėjo keletą festivalių.
IGRUSHKI - tai stebimosios dokumentikos filmas t.y. nei vienas kadras nebuvo mano surežisuotas, nors kartais tuo patikėti ir sunku.
Norint filmuoti stebint, reikia duoti sau ir savo personažams laiko. Mes Žlobine su operatoriumi praleidome apie tris mėnesius ir filmavome diena iš dienos.
Sunkiausia dalis buvo rasti personažus, kurie sutiktų filmuotis. Jauna ir su mažai patirties, visgi, supratau, kad negaliu žmonių versti filmuotis, kad turiu tiesiog būti su jais, būti jų matoma, būti nuolatos šalia, net kartu rizikuoti padedant jiems prekiauti, ir taip pamažu užsitarnauti jų pasitikėjimą.
Ilgainiui pardavėjai pradėjo mums pasakoti apie žaislų pardavimo situacijos komplikuotumą, apie save, kviesti į namus pietų ar vakarienės, kartais kviesdavo ir degtinės, vieną heroję net vežėme 200km iki teismo, nes ji buvo sulaikyta nelegaliai pardavinėjanti žaislus, kitos herojės darže sodinome pomidorų daigus ir bulves, nes jai skadėjo nugarą ir pati to padaryti negalėjo.
Visgi, kad ir kaip susidraugavome su kai kuriais žaislininkai, reikėjo dar ir filmuoti, bet tam trukdė Žlobino milicija. Kai tik bandydavome ką filmuoti, jie tuoj pat prisitatydavo reikalaudami pamatyti mūsų pasus (šimtąjį kartą), nufilmuotą medžiagą, reikalaudavo ją ištrinti arba mus areštuos. Kartą trumpam išties buvo areštavę, bet, slapta sukeitus prifilmuotą kasetę su tuščia, išsisukome.
Negana milicijos, atsirado dalis žaislų prekeivių, ypač tų, kurie turėjo nemažus siuvimo cechus ir vertėsi legaliai, kurie pradėjo miestelėnus nuteikinėti prieš mus sakydami, kad neva mes savo filmą brangiai parduosim ir taip pasipelnysim iš jų nedėkingos situacijos; ragino jiems nesileisti filmuojamiems.
Taip Žlobinas skilo į dvi dalis - tie, kurie siekė neleisti mums filmuoti, ir kiti, kurie leidosi filmuojami. Tie, kurie leidosi sakė, kad Baltarusija iš jų atėmė darbus fabrikuose ir gamyklose, po to net uždraudė pardavinėti žaislus ir taip jie nebeturi nieko t.y. nieko, ką galėtų prarasti, todėl filmavosi tikėdami, kad bent jau bus papasakota jų nedėkinga istorija.
Ir taip IGRUSHKI herojais tapo ne žaislų magnatai, o pavieniai, vargstantys ir kartais išgerti mėgstantys žmonės. Vėliau mane daug kas kaltino, kad Baltarusiją pavaizdavau, kaip vargetų ir veltėdžių kraštą. Bet kaltės nejačiu, nes ne aš rinkausi personažus, o jie mane t.y. filmavau tuos, kurie sutiko, ir taip IGRUSHKI tapo jų balsu.
Filmavimo dienos buvo ilgos ir dažnai sekinančios. Ir tai nebuvo tik filmo kūrimo procesas, bet nuolatinis psichologinis išbandymas stengiantis neįkliūti patiems, neįklampinti personažų į pavojingas situacijas, atlaikyti milicijos reketą ir dar ‘gauti scenų’. O dar ir tas svarbus bei kankinantis klausimas - apie ką išties bus filmas?
Tada, jauna ir su mažai patirties, negalėjau tiksliai sau suformuluoti apie ką filmuoju filmą. Aš tik ėjau paskui tuos, kurie leidosi ir gaudžiau akimirkas, pokalbių nuotrupas bei naktinius pasisėdėjimus.
Grįžus į Lietuvą ir pradėjus montuoti medžiagą, pastebėjau, kad tai, ką fiksavau Žlobine, buvo situacijos tarp realybės ir fantasmagorijos, tarp normalybės ir visiško grotesko, žmonės įstumti į neįmanomas aplinkybes ir vis tiek laikantys galvą virš vandens. (Tai vėliau tapo visos mano kūrybos temomis).
Taip pat, montaže pagaliau supratau, kad IGRUSHKI bus apie supuvusią, sovietinėje sistemoje tebegyvenančią Baltarusiją, kurioje eilinis žmogus nevertas nė skatiko.
Visada sakau, kad filmuojant IGRUSHKI, darant klaidą po klaidos, išties išmokau kurti dokumentinį kiną. Susikūriau net savotiškas taisykles: būtina nuoširdžiai mylėti ir rūpintis savo personažais, ne tik imti iš jų (kadrus ir scenas), bet ir duoti: būti, padėti, paaiškinti, ko filmu siekiu, kartais net parodyti, ką esu nufilmavusi, sutikti kažko filme nenaudoti. Paprasčiau tariant - išmokau humaniškumo ir iki šiol tikiu, kad tai vienintelis būdas etiškai filmuoti realiai egzistuojančius žmones.
Visgi, didžiausia pamoka tapo suvokimas, jog ne režisierė/-ius renkasi, ką filmuoti, bet istorija renkasi režisierę/-ių.
Jei nori pamatyti filmą, parašyk - youngblood.komanda@gmail.com ir pasidalinsime nuoroda asmeniškai.
