Gabrielė Urbonaitė / "Renovacija"
Daugiabučio renovacija filme “Renovacija” trunka 7 mėnesius (žinau, gan trumpai). Filmo kūrimo procesas truko 7 metus (ne taip jau trumpai). Todėl, skaičių magijos vardan, dalinuosi 7 momentais iš šio proceso:
Filmo idėja: trys pagrindiniai personažai, jų tarpusavio santykis ir aplinkybė (renovacija) atėjo man kartu, pasižiūrėjus K. Kieslowskio filmą „Kino mėgėjas“. Filmas neturi jokių tiesioginių sąsajų su „Renovacija“, bet tuo metu studijavau ir gyvenau JAV, ir Kieslowskio filmo peizažas mane nukėlė į Vilnių. Namas, kuriame užaugau, prieš metus buvo renovuotas, ir man iškilo už lango zujančių statybininkų vaizdas ir mano negalėjimas su jais susišnekėti. Retai pasitaiko, kad filmo konceptas būtų toks aiškus iškart, todėl pajaučiau, kad turiu jį toliau vystyti. 2020 m. su projektu dalyvavau dirbtuvėse Ekran+, kur filmavau dvi scenas: vieną su lenkų komanda, o kitą jau su savo. Su lenkais išsibandžiau visokias keistas idėjas, kaip kad filmavimą 4:3 formatu. Supratau, kad tai netinka filmui, bet buvo gera turėti erdvę eksperimentams.
Nuotrauka iš pertraukos repeticijų dieną su operatorium Vytautu, aktoriais Žygimante ir Šarūnu. Buvo kovido įkarštis, reikėjo dirbti su kaukėm, darytis testus, galiojo komendanto valanda, bet ši pirma išvyka mus labai suartino. Tada dar nežinojom, kad iki filmavimų praeis dar keturi metai.
2024 m. pradžioje gavome gamybos finansavimą ir turėjome vos kiek daugiau nei du mėnesius pasiruošti filmavimui. Tai buvo intensyvus, bet kartu labai smagus laikas. Vienas pagrindinių iššūkių buvo rasti tą butą: suremontuotą, įdomų kamerai, šviesų, bet sovietinės statybos name. Tokį, į kurį šie personažai atsikraustytų. Kitas iššūkis – kaip nufilmuoti renovaciją? Reikėjo surasti renovuojamą namą ir identišką (ar labai panašų) nerenovuojamą. Mums pasisekė, kad radom abu labai arti vienas kito Žirmūnuose. Nuotrauka-palinkėjimas iš lokacijų skauto.
Jei reikėtų dirbti kažkokiam kitam departamente aikštelėje, norėčiau dirbti prie kostiumų. Pasiruošimo metu daug laiko praleidau kostiumų dailininkės Monikos sandėlyje. Turėjau idėją, kad filmo metu orui šylant ir Ilonai užmezgant ryšį su Olegu, jos drabužiuose atsiranda vis daugiau geltonos spalvos, primenančios šviesos rutulį iš M. K. Čiurlionio „Bičiulystės“. Paveikslo mintis, kad draugas draugui dovanoja šviesą, įkvėpė Ilonos ir Olego ryšį. Monika ilgai ieškojo to geltono šalikėlio filmo finalui.
Kadangi nusprendėme filmuoti ant 16mm kino juostos ir tuo metu dar neturėjome patvirtintos ko-produkcijos, turėjome sutilpti į mažą filmavimo dienų skaičių. Todėl apie dvi savaites prieš filmavimą su aktoriais repetavome šalia lokacijos esančiame bute. Nuotrauka iš pirmos repeticijų dienos su Romanu, kai jis ir Žygimantė pirmą kartą susitiko. Romaną, kuris filme vaidina Olegą, pamačiau ukrainiečių filme „Atspindys“ ir supratau, kad noriu dirbti su juo. Pirmą kartą susiskambinus per Zoom pajaučiau, kad jis yra labai arti personažo, kad iš jo sklinda šiluma, kurią ir įsivaizdavau Olegą turint. Nuo to skambučio iki filmavimų praėjo dveji su puse metų, bet mano intuicija neapgavo.
Filmavome 19 dienų, daugiausiai bute, kur reikėjo būti labai susispaudus. Dažniausiai monitorius stovėdavo vonioj, nes filmuodavom kituose kambariuose, ir su komanda sėdėdavom ant vonios krašto. Turėjom dvi naktines pamainas (kaip Vytautas pasakytų, dviem per daug). Pirma buvo turbūt sunkiausia pamaina apskritai, nes per ją nufilmavom visą vakarėlį bute. O antrą naktinę turėjom filmuoti ant stogo. Kadangi namas renovuojamas, liftai nedirbo ir komanda turėjo sunešti visą techniką pėsčiom ant devynaukščio namo stogo (labai dėkinga jiems už tai). Tada surepetavome sceną ir visi laukėme pirmos saulės šviesos, tos magiškos valandos, kad būtų ekspozicija. Žinojome, kad tinkamos šviesos mums užteks tik porai rakursų ir porai dublių. Tas susikaupimas, laukimas kartu ir vienas gražiausių saulėtekių, kokius teko matyti, turbūt yra vienas mano mėgstamiausių prisiminimų apie filmavimus.
Montavau Latvijoj ir kiekviena kelionė į Rygą buvo kaip atsitraukimas nuo kitų darbų ir reikalų ir panėrimas į montažą. Montažo režisierius Armands sakė, kad niekada nebuvo dirbęs su tiek mažai medžiagos (vidurkis buvo 3 dubliai). Daugiausiai klausimų kėlė ir keitėsi filmo pradžia. Filmavome chronologiškai, kas man atrodė gera idėja, bet dėl to nukentėjo pirmos scenos, nes nebuvau įsivažiavusi į filmavimo ir paties filmo ritmą. Galiausiai išėmėme kelias scenas, kurių visiškai nepasigendu, nors scenarijuje jos atrodė būtinos, ir pradža suklikino. Bet buvo daug ieškojimų: ar šios scenos reikia? Ar ji geresnė trumpesnė ar ilgesnė?
