Savo kūrybiniais procesais dalinasi YOUNGBLOOD studentės Laura, Liepa ir Aistė. 2026 metais Laura tapo geriausia YB metų aktore, Liepos filmas “Šūvis” buvo pripažintas geriausiu filmu, o Aistės filmas “Lik” pelnė specialų paminėjimą.
AISTĖ LIUDVIKA PIKELYTĖ APIE FILMĄ “LIK”
Filmas „Lik“, tai pasakojimas apie dvi drauges, Luką ir Eveliną, kurios praleidžia paskutinę dieną kartu prieš vienos iš jų išvykimą. Pagrindinė kūrinio ašis ir varomoji jėga man buvo žinojimas, kad viskas nebebus taip pat, nenoras paleisti dabarties ir tas specifinis išsiskyrimo skausmas, kai viskas aplinkui keičiasi. Evelina, ta, kurią palieka. Ji lieka įstrigusi savo mintyse, išgyvena dėl ateities ir bando save įtikinti, kad išsiskyrimas neįvyks, nesugebėdama su tuo susitaikyti. Tuo tarpu Luka jau yra priėmusi realybę – ji nori tiesiog gerai praleisti laiką, prasklaidyti draugės nuotaiką, tačiau kartu stengiasi jos neišgąsdinti ir neišduoti, kaip jai pačiai sunku. Šis santykis kuria nejaukią tylą, kurioje slepiasi didžiausi išgyvenimai.
Didžiuliu įkvėpimu man tapo Joachimo Triero filmas „Sentimentali vertė“. Nors jame nagrinėjamas tėvo ir dukros ryšys, mane pakerėjo filmo lėtumas ir nepaprastai aiškus, grynas personažų santykis bei kūno kalba perteikiamos emocijos. Ypač įstrigo dviejų seserų scena, kurioje jos guli ant lovos – ten viskas buvo išsakyta vien žvilgsniais, tyla ir pačiomis aplinkybėmis. Būtent šį visiško supratimo be žodžių jausmą norėjau perkelti ir į savo filmą.
Kitas svarbus inspiracijos šaltinis buvo mano buvusios „Youngblood“ dėstytojos Severinos Vaičiūnaitės filmas ,,Kai aš buvau malalietka’’. Jį pamačiau dar būdama jaunesnė, ir būtent tas kūrinys man padėjo galutinai suprasti, kaip noriu pasakoti istorijas, apie ką jos bus, ir suteikė mano pačios filmui reikalingą emocinę būseną.
Rašydama scenarijų, rėmiausi labai asmeniška patirtimi, tai yra vaikystės draugyste ir išgyventu atitolimu. Kai staiga pajunti nematoma gija tolstantį atstumą nuo žmogaus, su kuriuo darydavai viską, apima visapusiškas pasimetimas. Man buvo svarbu užfiksuoti ne patį faktą po išsiskyrimo, o būtent tą galvos sumaištį, vykstančią tuo metu, kai protas atsisako tikėti realybe, kol galiausiai pasieki susitaikymą. Tai buvo emociškai sunkus, atviras procesas, rašant scenarijų tekdavo ir verkti, iš naujo išgyvenant tą praradimo jausmą.
Siekdama maksimalaus nuoširdumo, filmavau savo namuose. Supratau, kad geriausias būdas vizualizuoti šiuos jausmus butų grįžti į tą pačią aplinką, kurioje jie ir gimė.
Filmas „Lik“ man tapo ne tik kūrybiniu bandymu pritaikyti naujas kino kalbos priemones, bet ir asmenine terapija – galimybe paleisti tai, kas skaudino, ir paversti tai gražiu, lėtu ir jautriu pasakojimu. Visi šie šaltiniai – išgyventi jausmai, namų sienos, artimi kino filmų pavyzdžiai ir noras užfiksuoti trapų momentą tarp praeities ir ateities susiliejo į visumą, kuria labai noriu pasidalinti su žiūrovu.
LIEPA Rokaitė APIE FILMĄ “ŠŪVIS”
Režisuojant šį filmą pagrindinis siekis, kurį sau išsikėliau, tai bandymas priversti žiūrovus suabejoti
įsišaknijusia nuostata, kad smurtas gali būti laikomas vyriškumo ar brandos įrodymu. Kasdieniniame
pasaulyje visiems tenka susidurti su šiuo fenomenu: ar tai būtų aplinka, kurioje augama, ar internete
aptinkamos tendencijos, vyriškumo reprezentacija filmuose, serialuose ar televizijos laidose. Mano
tikslas buvo atsižvelgti ne į patį medžioklės veiksmą, o į pirmą jauno žmogaus susidūrimą su realia
žiaurumo pasekme – gyvybės atėmimu bei to moraliniu svoriu.
Trumpametražio istorija atskleidžia, kaip vaikinui bandoma pritaikyti / jį išmokyti “vyriškumo” koncepto,
kuriame smurtas, medžioklė ir jautrių vidinių išgyvenimų slopinimas pateikiami kaip norma ar net
„pasiekimas“. Taip pat parodoma, kaip pirmasis smurtinis veiksmas jaunam žmogui gali sukelti stiprų
vidinį sąmyšį - kaltę ar net moralinę krizę, tad siekiant nepasiduoti kitų spaudimui, itin svarbu atrasti
savo paties “moralinį stuburą”. Nors ir vaikinas patiria emocinį lūžį, vis vien bando simboliškai susitaikyti
su savo veiksmu atperkant savo sąžinėje jaučiamą kaltę bei šį atpirkimą priimant kaip dalį savo tikrojo
vyriškumo. Paliečiamos ne tik man svarbios kaltės bei sąžinės konfliktas po smurtinio poelgio, smurto
pasekmės jauno žmogaus psichikai temos, bet ir toksiškų vyriškų stereotipų diegimas nuo mažens bei
tėvo ir sūnaus vertybių skirtumas. Berniukas dar tik formuojasi kaip asmenybė, todėl yra jautrus tėvo
perduodamai pasaulėžiūrai, kur medžioklė pateikiama kaip „normalus“ ar net vertingas vyriškumo
ženklas.
Manau, jog ypač dabartiniame pasaulyje, kuriame vyrauja kariniai konfliktai, smurto išpuoliai pranešami
kone kasdien, vaikams diegiamos kenksmingos „vertybės“ neprisideda prie šviesesnės visuomenės
puoselėjimo tiek tam tikros bendruomenės rate, tiek žvelgiant į mūsų visų, kaip žmonių, visuomenę. Bet
kokia forma pasireiškiantis smurtas yra vienas iš dalykų, kurie neturi būti perduodami ateities kartoms –
ypač artimoje aplinkoje, ypač iš žmonių, kuriais turėtume pasitikėti labiausiai.
Filme berniukui medžioklė tampa vidiniu lūžiu – išoriškai tylus, viduje jis patiria stiprų konfliktą tarp to,
kas jam sakoma, ir to, ką jis jaučia. Sapnas filme veikia kaip pasąmonės išraiška, kur kaltė ir baimė įgauna
vaizdinį pavidalą. Tai momentas, kai smurtinis veiksmas sugrįžta ne kaip pasiekimas, o kaip psichologinė
našta. Vis dėlto, emociškai sunkių jausmų išgyvenimas, savo tikrųjų vertybių supratimas, gebėjimas
pasipriešinti kenksmingoms kartų tradicijoms – visa tai yra asmenybės formavimosi dalis. Nušauto varno
laidojimas tampa tylia atsvara šūviui – bandymu susitaikyti ir simboliškai suteikti prasmę tam, kas jam
pačiam atrodo neteisinga, siekiant susitaikymo su tėvo padarytos įtakos pasekmėmis.
Šiuo filmu siekiu žiūrovus išties pamąstyti apie dažnai ranka numojamas, tačiau aktualias, socialines
problemas, tokias kaip diegiamo smurto įtaka jaunam žmogui bei individualios empatiško vyriškumo
sampratos paieškos, nes tik kalbėdami galime sulaukti pokyčių.
Laura TalžŪnaitė apie vaidmens kūrimą
Kai vaidinti neužtenka - reikia gyventi: mano kelias iki Dorotėjos filmo „Langas“ aikštelėje
Gavusi scenaristės Dominykos Budinavičiūtės sceną „Be grietinėlės“, parašytą specialiai mano vaidybos kurso baigiamajam filmui „Langas“, iš pradžių ne tik nustebau, bet ir gal šiek tiek sunerimau, kad reikės kurti tos pačios lyties meilės liniją ir vaidinti vienašalę meilę draugei. Bet kartu ir apsidžiaugiau: supratau, kad ieškodama šio personažo galėsiu tyrinėti sau naujas erdves ir vaidybinius atspalvius. Šiandien noriu pasidalinti savo nelengvu, tačiau be galo įdomiu Dorotėjos vidinio pasaulio kūrimo keliu.
Visa scena sukasi aplink dvi geriausias drauges- Liepą ir Dorotėją. Vieną dieną vakarėlyje merginos žaisdamos butelį pasidalina bučiniu, po kurio Dorotėja lieka sukrėsta. Ji pradeda abejoti savo tapatybe ir jausmais, nes netikėtai pajunta stiprius jausmus Liepai. Sėdėdama kavinėje mergina pasiryžta prisipažinti, tačiau Liepai neatsakius tuo pačiu, Dorotėja lieka giliai įžeista ir atstumta.
Pirmą kartą perskaičius scenarijų, man buvo lengva įsivaizduoti ir suprasti merginos išgyvenamas emocijas- tekste aiškiai jautėsi personažo baimė, tariamų žodžių svoris ir didelis liūdesys. Tačiau pradėjus repetuoti iškilo iššūkis: kaip atrasti Dorotėjai daugiau spalvų ir pažvelgti į situaciją j os akimis? Nes natūraliai norėjosi baimę išreikšti per kūno kalbą - balso ar kojų drebėjimą, nagų kramtymą. Bet po kiek laiko supratau, kad tokia Dorotėja buvo vientisa ir nuobodi.
Čia į pagalbą atėjo kurso vadovai, kurie padėjo pridėti merginai gyvumo ir savotiškumo. Iš pradžių pradėjome ją kurti kaip itin stipriai ir giliai savo jausmus išgyvenančią paauglę, kuri bijo ne tik savo jausmų, bet ir draugės reakcijos. Merginą, kuriai pradėti kalbėti apie savo jausmus yra sunkiau, nei gyventi užsidarius savo galvoje. Šioje versijoje Dorotėja kalbėtų su baime balse, beveik nejausdama vilties, tiesiog norėdama atsikratyti nešamos naštos galvoje - ji kaltintų save už vienašališkus jausmus, ir slopindama jaučiamą pyktį, nuo skruostų brauktų ašaras.
Vis dėlto, net ir po šių korekcijų, Dorotėja dar vis nesijautė artima ir tinkanti scenai. Po kelių dienų, dar labiau apmąsčius vaidmenį ir galutinai išmokus tekstą, susitikome su dėstytoju Matu Jaunimo teatre, kur dar kartą nuosekliai perėjome sceną ir patobulinome Dorotėjos charakterį. Vietoj visiško vidinio skendimo jausmuose, mes pridėjome merginai vilties. Sukūrėme aplinkybę, kad Dorotėja neseniai susapnavo, jog Liepa į jos meilės prisipažinimą atsako tuo pačiu. Todėl savo galvoje ji susikūrė idealų pasaulį, kuriame jos gyvena tobulą, meilės pilną gyvenimą. Dorotėja nuoširdžiai tikėjo, kad šis sapnas gali tapti realybe, ir su šiuo tikėjimu atėjo į susitikimą. Nors iš pradžių pažvelgus draugei į akis kalbėti sunku, mergina prisipažįsta. Tačiau Liepa ne tik nepatvirtina sapne užgimusių lūkesčių, bet ir pradeda uždavinėti keistus klausimus, kurie Dorotėjai kelia didžiulį pyktį, bei galiausiai Liepa ištaria, kad ji apskritai niekam nieko nejaučia, kas nubloškia Dorotėją į visišką pasimetimą.
Taigi, susidėliojus galutinį Dorotėjos vidinio pasaulio portretą, su kūrybos partnere Uma susitikome dar po kelių dienų galutinai parepetuoti pačios scenos dinamikos ir veiksmų sekos. Norėdamos apčiuopti ir suprasti savo emocines ribas, pasinaudojome dėstytojų patarimu ir išbandėme hiperbolizuotą ( perdėtą) vaidybą. Taigi gerą pusvalandį kai mes šaukėme viena ant kitos, kartu verkėm, vėliau dar juokėmės dėl nepavykusių sakinių ar užmirštų eilučių. Pastebėjome, kad pervaidindamos sceną tiesiog drastiškai garsiname ir greitiname tekstą. Siekdamos sukurti subtilią chemiją ir tą nepatogų ryšį tarp veikėjų, nusprendėme sulėtinti tempą ir atrasti prasmingas pauzes.
Suvaidinus dar keliasdešimt kartų, mums pritrūko scenos tikrumo- įsirašiusios ir peržiūrėjusios vaizdo medžiagą pamatėme, kad mes tiesiog vaidiname, o ne gyvename scenoje. Tada nusprendėme suvaidinti dar kartą, tik šįsyk - pamiršus visas pastabas, užrašus ir taisykles. Bandėme tiesiog būti savimi čia ir dabar. Ir tai suveikė! Neliko dirbtinumo, o pridėjus iš anksto apgalvotus personažų charakterio bruožus, gavome rezultatą, kuriuo tikrai didžiavomės.
Paskutinis trūkstamas elementas buvo nuoširdi romantinė meilė geriausiai draugei. Kadangi šioje scenoje vaidinau su savo artima drauge ir daugybės vaidintų scenų partnere Uma Kėdikaite, bendrą kalbą rasti nebuvo sunku. Tačiau tam, kad paversčiau draugišką ryšį tikra chemija ir romantiniu jausmu, turėjau atsigręžti į savo pačios patirtį - prisiminti tas akimirkas, kai venomis virė tikra meilė, persipynusi su baime būti atstumtai.
Taip gimė Dorotėja: jautri, empatiška, šiek tiek užsidariusi, bet tiksliai žinanti, ko nori, ir gebanti tai išreikšti, savo jausmus suprantanti ir puoselėjanti savo vidinį pasaulį paauglė.
Į filmavimo aikštelę atėjau stipriai pasiruošusi, pažindama savo veikėją nuo kojų pirštų iki viršugalvio. Šio kelio nebūčiau nuėjusi be artimų žmonių ir profesionalų pagalbos, be kantrybės bandyti iš naujo ir be noro suprasti kitokį mąstymą bei atrasti naujas jausmų spalvas savyje.
Didžiulis ačiū visai „Lango“ komandai, nuostabiai Umai, kuri man padėjo sukurti nuostabią scenos dinamiką, Dominykai už nuostabiai parašytą sceną, taip pat Matui ir Gintautei už pagalbą kuriant Dorotėją.